Norvegija yra įvairi šalis. Toks įvairus, apima devynis skirtingus klimato tipus. Tai gana suprantama, kai ankstyvosios bendruomenės dažnai buvo atskirtos viena nuo kitos dėl sunkumų, patiriamų keliaujant, nes tam reikėjo daug laiko. Neturėdami išorės įtakos, vietiniai dialektai tapo labai savotiški. Greitai einame į šiandę, o Norvegijos kalbinis kraštovaizdis vis dar įvairus - ir kartais kelia mįslę net vietiniams gyventojams. Štai ką reikia žinoti apie norvegų tarmes.
Viena šalis, keturios (pagrindinės) tarmės
Sakyta, kad „norvegų tarmių yra daugiau nei norvegų“. Tai nėra visiškas perdėjimas. Matote, norvegų kalba, kurią jūs išmokote, tą tiesmukišką ir lengvai mokomą kalbą? Tai nebūtinai kalbės tas pats norvegas, kurį kalbės kitos apskrities vietiniai gyventojai. Tiesa, nėra „standartizuotos“ norvegų kalbos, nes yra dvi gana skirtingos rašomosios kalbos ir keturios daugiausia tarpusavyje suprantamos pagrindinės tarmės su kiekviena dešimtimis vidinių variantų. Standartizuota norvegų kalba naudojama tik teisme, oficialiuose potvarkiuose ir nacionaliniame transliavime. Tai, kokią norvegų kalbą girdėtumėte įprastame kasdieniniame gyvenime, tiesiogine prasme priklauso nuo jūsų esamos platumos ir ilgumos.
Norvegijos tarmės geografiškai yra suskirstytos į keturias pagrindines grupes: Vestlandskas (Vakarų Norvegija), Østlandskas arba Østnorskas (Velykų norvegai), Trønderskas (Trøndelag apskrities norvegas, Vidurio Norvegija) ir Nordnorskas (Šiaurės Norvegija). Kaip ir apskritys, apimančios skirtingus miestus, miestelius ir kaimus, kiekviena tarmė turi savo pogrupius, priklausomai nuo vietovės. Galima drąsiai manyti, kad kiekvienas kaimas ar miestelis turi savo unikalų būdą sakyti dalykus ir posakius, su kuriais niekur kitur nesimatysi. Kad viskas būtų dar įdomiau, tarmės pogrupis gali būti panašesnis į vieną iš trijų pagrindinių tarmių nei į savo. Taigi, kaip žmonės netgi bendrauja šioje šalyje?
Vakarinėje Norvegijos saloje žmonės kalba Vestlandske ir rašo Nynorsk © Solund Nyheter
Dažnas liežuvis nėra toks dažnas
Kaip minėta anksčiau, tarmės dažniausiai yra suprantamos abipusiai. Tačiau yra keletas didelių skirtumų tiek kalbant apie akcentą, tiek ir iš žodyno, gramatikos ir sintaksės. Veiksmažodžiai turi skirtingas galūnes, klausimai formuluojami skirtingai, būsimi laikraščiai būna kitokių formų, raidės pakeičiamos kitomis raidėmis arba visiškai pašalinamos. Tai gali sukelti gana didelį galvos skausmą žmonėms, kurie tik dabar mokosi kalbos, tačiau labai dažnai tai gali sukelti galvos skausmą ir vietiniams gyventojams.
Kokios yra kelios pagrindinės kiekvienos tarmės savybės? Rytų norvegai turi atvirus balsius ir paprastai greitai kalba. Kadangi tarmė yra labiausiai panaši į tą, kuri naudojama mokantis norvegų kalbos, ji taip pat nelaikoma „standartine“ norvegų kalba. Tiesa, Velykų tarmės šnekamos Osle ir arti Švedijos sienos tariamai skiriasi viena nuo kitos - pastarosios skamba panašiai kaip švedų. Vestlandską iššifruoti gali būti labai sunku, nes jame yra daugybė pogrupių; Vakarų Norvegija yra Norvegijos fiordas, todėl žmonės gyveno išsibarstę po mažus kaimus ir salas, ugdydami savo kalbėjimo būdą. Bet vieną dalyką, kurį pastebėsite, ypač Bergene, yra „r“; tai skamba kaip prancūzų „r“. Nordnorske „hv“ garsai virsta „k“, taigi, pavyzdžiui, frazė „Hva heter du?“ („Koks tavo vardas?“) Tampa „Ka du hete?“ Kalbant apie Trøndesko tarmę? Asmeniniai įvardžiai visiškai pasikeičia. Pavyzdžiui, „Jeg elsker deg“ („Aš tave myliu“) Trøndesko tarmėje tampa „Tr ælske dæ“.
Brygenas Bergene © Paulus Bruzdeilynas / Aplankykite Bergeną
